Verdon Gorge

 Iš Nicos autobusu nusigavome į Castellane miestelį, kuriame apsipirkome maisto produktų ir likusius 30 kilometrų iki La Palud keliavome autostopu. Atvykę, pirmiausiai užsukome į laipiojimo parduotuvę išsiaiškinti situacijos ir varvinom seilę žiūrėdami į, kaip vėliau paaiškėjo, Pranos drabužėlius. Moteris, dirbanti parduotuvėje, papasakojo apie visus kempingus ir mes jau pėdinom link vieno iš rekomenduotų. Netyčia pasirinkome esantį toliausiai ir iki jo atėję iškart atsigulėm į pavėsį ir pramiegojom pusę dienos.

Iki La Escales uolų nuo La Palud yra apie 5 kilometrai, todėl atsikėlę kitą rytą pasiprašėm kempingo kaimynų, kad mus pavėžėtų. Pakeliui dar papasakojo apie rekomenduojamus maršrutus ir skanesnes vieteles pavalgyti miestelyje.

Laipiojant Verdon‘e iš pradžių reikia nusileisti į kanjono apačią arba iki sienos vidurio ir nuo ten pradėti lipti. Kaip tik šiai kelionei nusipirkome dvigubas virves, kurios atrodo labai plonos, taigi pirmą dieną leisdamiesi žemyn ‚užkaldavome‘ rankas, nes labai smarkiai jas spausdavome. Nustebome, kad laipiotojų buvo gana mažai. Tikriausiai taip yra dėl būtinybės leistis prieš pradedant lipti ir dėlto, kad reikia turėti dvigubas virves.

 Image

 

1)      Afin Que Nul Ne Meure – TD-;  5b, 5c, 5c, 5c+, 6a  – Pirmą maršrutą pralipome apšilimui, pasitreniravom sistemą ir darbą su dviem virvėm, bei pasidžiaugėm šauniais vaizdais, kai paukščiai su dvimetriniais sparnais pralekia per 10 metrų nuo tavęs.

2)      L‘Arabe Souriant – 6c, 6b – Kadangi nesijautėme pavargę, pralipom dar vieną gražų maršrutą ir nusiteikėm kitą dieną lipti sunkiau.

3)      Demon – ED;  6a, 7a+, 6b+, 7a, 6b, 6a – Jau pirmoji virvė pasirodė sunkoka, bet 7a+ dalis buvo dar įspūdingesnė – Tobulai lygi stati ir kartais neigiama ryškiai oranžinė siena su mažomis kišenėmis – labai graži linija su įdomiais judesiais, bet, sakyčiau, kaip 7a+ sunkoka. Sekanti raktinė virvė – 7a – Ilga, kartais teigiama, kartais stačia siena su labai mažais kybiais, daug judesių naudojant tik trintį ir gale pasibaigė atotampos, o tai pridėjo jaudulio atliekant paskutinius judesius ir prireikė daug laiko įrenginėjant stotį. Likusios virvės nebuvo labai sunkios, tačiau vis tiek nusprendėme kitą dieną poilsiauti ir ilsinti pirštus.

Poilsio dieną persikraustėme i kitą – ramesnį, pigesnį, šaunesnį ir su šiltu vandeniu kempingą ir likusią jos dalį skyrėm pramogų ieškojimui  – tikėjomės rasti, kur pašokti, pažaisti futbolą su kitais laipiotojais ar pavaikščioti ‚slackline‘u‘. Deja, pramogos La Palud apsiribojo dviem petankės aikštelėmis ir ragaišių krautuve.

Po poilsio dienos ėjom laipioti sportinių maršrutų. Buvom nustebę, kad nepaisant puikios uolos kokybės ir tikrai gražių trasų, sportiniai lipimai čia nelabai populiarus. Lipome 7a, 7a+ trasas ir dar bandžiau 7b, bet kritau ir vos nesusiplojau savo veido į uolą dėl to dingo ūpas bandyti toliau. Sekančią dieną norėjome lipti La Demande – vieną ilgiausių, ir gražiausių maršrutų regione, bet buvo apsiniaukę, dėl to sudvejojome ir vėl išėjom lipti sportinius. Apšilę ant 6a+, likusią dienos dalį kabėjom ant teigiamos 8a. Iš pradžių atrodė, kad neįmanoma net pradėti jos lipti, bet po daugelio bandymų ir keleto Arūno parodytų triukų, man pagaliau pavyko sujungti judesius ir pralipti vienu kartu. Kadangi pirštai jau buvo kiauri, teko daryti dar vieną poilsio dieną. Kaip paaiškėjo, tai buvo labai geras sprendimas, nes įdienojus prasidėjo audra su žaibais ir kitomis blogybėmis.

Kita dieną pagaliau išėjome lipti La Demande. Leidžiantis diulferiu sutikome žmones, kylančius aukštyn labai lėtai. Jie paprašė vandens, ir, kol Arūnas traukė butelį iš kuprinės, paaiškėjo, kad jie dėl užėjusios audros naktį praleido kanjono apačioje, besidengdami kažkokiais skudurėliais. Mums leistis taip pat nesisekė labai gerai, nes vidury leidimosi reikėjo pereiti miškeliu ir surasti kitą stotį, kas užėmė daug laiko, ir teko leistis kita trasa.

4)      La Demande TD;  5c, 5c, 5c, 6a, 6a, 5c, 6a, 6a, 5b, 6a, 6a, 5c, 5c – Nuostabi kelionė nuo kanjono apačios iki pat jo viršaus. Kadangi lipimas nebuvo sunkus, judėjom gan greitai ir mėgavomės įvairiausiu laipiojimu. Lipimas kišenėmis, plyšiu, vidiniu kampu, spraudimasis kaminu, vienas kitas trinties judesys – buvo visko. Nenuostabu, kad maršrutas laikomas geriausiu visame regione.

5)      Ras Lebolchoi  6b+, 6b, 6c, 6c, 6b+  – Norėjome pamatyti ir kitą kanjono pusę, tai nusigavome iki dalies, vadinamos Imbut. Nusileidimas – trys pilnos virvės iki žemės. Tada dar teko paeiti iki maršruto pradžios apie 100 metrų ir prasidėjo vienas iš geriausių maršrutų – uola neaštri, judesiai smagūs. Maršrutas labai vingiuotas. Pirma virvė – traversas į dešinę, antra – į kairę ir taip iki viršaus.

6)      Phoebus 3b, 6c, 6c, 7a, 6a+, 6c+, 6a – Dar viena nauja kanjono dalis. Oranžinės sienos, vaizdai, kaip iš laipiojimo filmukų ir velniškai karšta. Antra virvė – sunkus traversas ir aštru, trečia – maži kybiai, trintis teigiamu kampu ir labai aštru. 7a turėjo sunkų išlipimą pirmuosiuose metruose, bet vėliau buvo paprasta. Bene gražiausia virvė – 6c+ – stati siena ir gali jausti visą kanjono aukštį.

Po Phoebus‘o nusprendėm dar vieną dieną palaipioti sportinius. Mus viliojo trasa, pavadinimu Action Directe. Verdon‘e esanti AD įvertinta 7b, todėl buvo mums pats tas. Prieš lipdami AD apšilome ant Mucho Blabla 7a – puikaus maršruto, kurio raktinį judesį su Arūnu atlikome visiškai skirtingai. O AD prasideda penkių metrų plyšiu, tada seka pirmas raktas – traversas į kairę ant prastų kybiu, kuriam atlikti reikia gero balanso ir tiksliai susidėti kojas. Po to apie 20 metrų gan lengvo lipimo ir paskutiniai metrai prieš grandines tampa labai statūs, kybiai – nuožulnus, kol pasieki prie krūmo esančią gerą lentynėlę. Įdomu tai, kad, kai aš pasiekiau krūmą, jame pradėjo kažkas krebždėti, iš jo išlindo pelės ir voverės bruožų turintis gyvūnas ir mane velniškai išgąsdinęs nubėgo į viršų.

7)      Golem ED-;  7a, 6a+, 4b, 6c+, 6b, 6a – Pasiekti šį maršrutą mums sekėsi sunkiai, nes antroji nusileidimo stotis, parodyta aprašymų knygoje buvo visai kitoje vietoje, tai teko apie valandą svyruoti į šonus, leistis žemyn ir kilnotis aukštyn, kol suradau kablius su žiedais ir nusprendėm leistis truputėlį kitokiu keliu. Pats maršrutas prasideda labai įdomioj vietoj – vidury oranžinės sienos, o po startine stotimi yra milžiniškos lubos. Pirma virvė – 7a buvo sunkoka – pradžia ant mažų kybių, o pabaiga – sunkus traversas jau pavargusiomis rankomis. Arūnas, praėjusiuose maršrutuose lipęs su savo mažais ir spaudžiančiais bateliais, šiam maršrutui pasiėmė mano Saltic Garnet – didelius ir patogius batelius, kuriuos naudoju ilgom sienom, kur tenka naudotis ir dirbtiniais atramos taškais. Deja, jie su mažais kybiais ir trinties judesiais dera sunkiai. Arūnas, lipdamas šią virvę, atrodė kaip sunkumų kilnotojai per olimpiadą, sukaupę visas jėgas momentiniam štangos kėlimui. Tik jis tai darė kokias 10 minučių, kol galiausiai pasiekė stotį. 6a+ virvė buvo aštriausia visos kelionės metu ir mes visiškai susipjaustėm pirštus, tai vėliau sekusi 4b virvė irgi buvo sunki ir skausminga. Bet po jos pailsėjome patogioje stotyje, kur buvo galima atsisėsti, ir Arūno paskatintas ‚Golemizuotis‘ pralipau 6c+ virvę, kuri buvo visai šauni. Likusios dvi virvės buvo itin gražios – stačia siena, gerais kybiais su puikiais vaizdais. Likus apie pusantro metro iki kanjono viršaus buvo nuostabus išlipimas iš lubų: kybiai puikūs, bet kūnas kabo beveik 45 laipsnių kampu ir, atrodo, kad, jeigu kristum, nusileistum iki pat upės – paskutiniuose liptuose metruose buvo sutelkti visi geriausi Verdono bruožai.

 Image

Per dvi savaites pietų Prancūzijoj sugebėjom išmokti po tris frazes prancūziškai, pabendrauti su 7 tautų atstovais, išgerti dėžę su trupučiu alaus, suvalgyti 16 nektarinų, būti pavežti 20-ties skirtingų automobilių ir pralipti 50 šaunių virvių Verdono kanjone.