Įspūdžiai iš Pasaulio taurės etapo Olandijoje

 

 

 

 

Kipro varžybų įspūdžiai 

Pačios varžybos tai labai geros. Dj su komentatoriais linksmino žiūrovus, kai prieš akis lipo patys stipriausi pasaulio boulderingistai. Atmosfera tikrai gera!  Oras pasitaikė nelabai koks. Visą laiką lijo ir net su kruša, tačiau tai nesustabdė žiūrovų stebinčių varžybas. Pačios trasos mano grupėje neatrodė labai sunkios, na nebent paskutinė, visos kitos buvo tikrai įmanomos. Kadangi pralipau tik 2 trasas, nesu visiškai patenkintas savo rezultatais, ypač, kai žinai, kad galėjai pralipti ir kitas.Nors prieš varžybas nesijaudinau, tačiau joms pralipti man trūko paprasčiausio pasiryžimo, neabejojimo ir įsiklausymo į save, reikėjo geriau koncentruotis, kitaip tariant, tiesiog trūksta patirties. Po lipimų išanalizavęs savo klaideles ir trūkumus, tikrai  žinau, kur ir ką man reikia sustiprinti. Kadangi iki Pasaulio čempionato Italijoje liko tik 3 savaitės, turiu susidaręs planelį, ką reikia sustiprinti labiausiai. Jeigu viską darysiu sistemingai, tai turėčiau iki čempionato dar patobulėti. Bus, aišku, sunkiau treniruotis, nes visa rinktinė išvažiuoja iš Lietuvos, o aš liksiu salėje, todėl svarbu neprarasti motyvacijos ir eiti pirmyn.

 

Image 

 

Į Juozo Bobinos klausimus atsako Karolis

Na pirmiausia įspūdžiai: kas blogo, kas gero, oras, žiūrovai, trasos, kybiai.

Įspūdžių pilna ir tikrai yra ką pamąstyti ir pagalvot – kalbu apie lipimą.(šypsosi) Tai didžiulis renginys, tiek Eindhoveno, tiek visos Olandijos laipiotojų visuomenei, todėl buvo pasistengta padaryti jį tobulu. Žinoma, renginį pagardino tai, ko negali sustabdyti – lietus. Mano lipimo metu taip pat lijo, bet ne taip, kaip per pusfinalius – organizatoriai net sustabdė varžybas ir prailgino stogą, kad lietus nepiltų ant sportininkų. Per finalus irgi lijo, netgi stipriau, nei per pusfinalius, tačiau žiūrovam nebuvo baisus joks lietus. Žmonės, likus dar valandai iki varžybų, užsiiminėjo vietas: visi dalyvavę sportininkai, laipiojimo sporto megėjai bei šiaip pro šalį ėję ir pasilikę stebėti žmonės. Mane net užkalbino vietiniai lietuviai. (šypsosi) Trasos buvo tokios, kurias Lietuvoje sugebėtų padaryti ne kiekvienas: viskas apgalvota apie judesius, nėra jokių kapojimų iš rankų, tačiau su labai labai blogais kybiais, kuriuos išlaiko tik geriausi.

Ar sunku nugalėti jaudulį pirmą kartą lipant tokio lygio varžybose?

Jaudulys buvo, bet jis netoks kaip įprasta varžybose, jis kyla dėl to, kad aplink gausu žiūrovų, teisėjų, kybių valytojai seka tavo kiekvieną judesį ir dar kameros…

Sunkiau ar lengviau yra lipti matant šalia savęs pasaulinio lygio laipiotojus?

Lipti tikrai netrukdo, kai girdi per kolonėles, kad Daniel Woods jau penktą iš eilės trasą flashina. (pralipa iš pirmo karto aut.past.)Visai kas kita yra apšilinėti su tais sportininkais ir matyti, ką jie ištikrųjų sugeba.

Ar esat patenkinti savo rezultatais?

Rezultatais tikrai patenkintas negaliu būti, bet liūdėti irgi laiko nėra – sporte reikia daryti išvadas ir judėti į priekį.

Ar daug trūko iki pusfinalių?

Patekti į pusfinalius, t.y. būti tarp 20 geriausių, šį kartą tikrai buvo nepasiekemas rezultatas, reikia nepamiršti, kad tokiose varžybose stiprų pranašumą duoda patirtis.

Ruošiatės kaip nors dar specialiai padirbėti iki „Arco“, kad ten sektųsi geriau?

„Arco“ varžybų laukiu nesulaukiu, iki jų lipsiu ant boulderių Šveicarijoj(magic wood). Tai bus mano pagrindinė treniruotė. Taip pat skirsiu daug laiko lankstumui, t.y. mano silpnajai vietai.